Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas paleido tą lemtingąjį pomidorą, kuris pradėjo pomidorų revoliuciją(La Tomatina)? To iš tikrųjų niekas nežino. Gal tai buvo pasipriešinimas Franko režimui o gal karnavalas, kuris prasiveržė iš savo rėmų? Pati populiariausia istorijos versija yra ta, kad 1945-ųjų metų Los Gigantes šventės (milžiniškų papjė mašė lėlių parado) metu vietiniai triukšmadariai ieškojo progos sukelti skandalą, kad atkreiptų į save dėmesį. Jie atsitiktinai atsidūrė netoli daržovių pardavėjo vežimėlio ir pradėjo svaidyti prinokusius pomidorus. Niekuo dėti žiūrovai taip įsitraukė, kad veiksmo scena pavirto į masišką susirėmimą, kuriame skraidė vaisiai. Mūšio kurstytojai turėjo atlyginti pomidorų prekeiviams, bet tai jų nesustabdė nuo tolimesnių pomidorų kovų, o tuo pačiu ir naujos tradicijos gimimo. Bijodama nevaldomų veiksmų išplitimo, vietos valdžia 1950-aisiais metais priėmė visą eilę draudžiančių įstatymų, vėliau juos sušvelnino, o po to vėl atnaujino. 1951-aisiais vietiniai gyventojai, kurie nepaisė tų draudimų, buvo įkalinti, kol visuomenė protestuodama nepareikalavo juos paleisti. Pats garsiausias ir įžūliausias pasipriešinimas draudimams įvyko 1957-aisiais metais, kai pomidorų kovų šalininkai surengė parodijuotas pomidoro laidotuves su karstu ir procesija. Po 1957-ųjų vietos valdžia nutarė nusileisti, nustatė keletą taisyklių, pakeitusių draudimus, ir priėmė trenktą tradiciją kaip neišvengiamybę. Nors pomidorai ir užima svarbiausią vietą, šventinė savaitė užbaigiama finaliniu pasirodymu. Tai Bunjolio (Buñol) miestelio šventųjų globėjų - Mergelės Marijos ir Šventojo Luiso Bertrano – šventė su gatvių eisenomis, muzika ir fejerverkais, atliekamais džiaugsmingu ispanų stiliumi. Siekiant pasistiprinti prieš artėjantį susidūrimą, mūšio išvakarėse patiekiama įspūdinga paelja, kultinis Valencijos patiekalas iš ryžių, jūros gėrybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis vyksta tam tikra tvarka. Šventės organizatoriai taip toli nuėjo, kad išvedė specialią neskanių pomidorų rūšį, skirtą būtent šiam metų renginiui. Iškilmės prasideda apie 10 valandą ryto, kai dalyviai stengiasi pagriebti kumpį, įtaisytą riebalais ištepto stulpo viršūnėje. Žiūrovai, dainuodami iš šokdami gatvėse, laistymo žarnomis lieja vandenį ant grumtynių dalyvių. Bažnyčios varpui išmušus vidurdienį į miestelį įvažiuoja sunkvežimiai, prikrauti pomidorų, o skandavimai “Po-mi-do-rai, po-mi-do-rai! pasiekia aukščiausią laipsnį. Tada, iššovus vandens patrankai, prasideda renginio kulminacija. Tai tarsi žalia šviesa leidžianti traiškyti ir svaidyti pomidorus, beatodairiškai atakuojant mūšio dalyvius. Ar iš toli aukšta trajektorija sviesite, ar tiesiu taikymu mesite pomidorą-žudiką, ar iš vidutinio nuotolio kabliu atliksite šūvius – kokia bebūtų jūsų technika, mūšiui pasibaigus jūs atrodysite (ir jausitės) visiškai kitaip. Beveik po valandos, pomidorų sultimis permirkę mušeikos pasileidžia žaisti gatvėse žliugsinčio padažo jūroje, kur sunku rasti ką nors panašaus į pomidorą. Antrasis patrankos šūvis skelbia mūšio pabaigą. |