Mi amigo no encontró lo que buscaba, y según yo llegué a presumir, consistió en que no buscaba nada, que es precisamente lo mismo que a otros muchos les acontece. Algunas madres, sí, buscaban a sus hijas, y algunos maridos a sus mujeres, pero ni una sola hija buscaba a su madre, ni una sola mujer a su marido. Acaso—decían,—se habrán quedado dormidas entre la confusión en alguna pieza... Es posible—decía yo para mí,—pero no es probable.
Una máscara vino disparada hacia mí.
—¿Eres tú?—me preguntó misteriosamente.
—Yo soy—le respondí seguro de no mentir.
—Conocí el dominó; pero esta noche es imposible; Paquita está ahí; mas el marido se ha empeñado en venir; no sabemos por dónde diantres ha encontrado billetes. ¡Lástima grande! ¡mira tú qué ocasión! Te hemos visto, y no atreviéndose a hablarte ella misma, me envía para decirte que mañana sin falta os veréis en la Sartén... Dominó encarnado y lazos blancos...
—Bien.
—¿Estás?
—No faltaré.
—¿Y tu mujer, hombre?—le decía a un ente rarísimo que se había vestido todo de cuernecitos de abundancia, un dominó negro que llevaba otro igual del brazo.
—Durmiendo estará ahora; por más que he hecho, no he podido decidirla a que venga; no hay otra más enemiga de diversiones.
—Así descansas tú en su virtud; ¿piensas estar aquí toda la noche?
—No, hasta las cuatro.
—Haces bien.
En esto se había alejado el de los cuernecillos, y entreoí estas palabras:
—Nada ha sospechado.
—¿Cómo era posible? Si salí una hora después que él...
—¿A las cuatro ha dicho?
—Sí.
—Tenemos tiempo. ¿Estás segura de la criada?
—No hay cuidado alguno, porque...
Una oleada cortó el hilo de mi curiosidad; las demás palabras del diálogo se confundieron con las repetidas voces de: ¿me conoces? te conozco, etcétera, etc.
¿Pues no parecía estrella mía haber traído esta noche un dominó igual al de todos los amantes, más feliz, por cierto, que Quevedo, que se parecía de noche a cuantos esperaban para pegarles?
—¡Chis! ¡chis! Por fin te encontré—me dijo otra máscara esbelta, asiéndome del brazo, y con su voz tierna y agitada por la esperanza satisfecha. ¿Hace mucho que me buscabas?
—No por cierto, porque no esperaba encontrarte. | Mano draugas taip ir nesurado, ko ieškojo ir aš netgi ėmiau galvoti, kad jis iš viso nieko neieškojo, būtent tai, kas ir nutinka daugeliui. Kai kurios motinos tikrai ieškojo savo dukrų ir kai kurie vyrai ieškojo savo žmonų, tačiau nei viena dukra neieškojo savo motinos ir nei viena žmona neieškojo savo vyro. Ar tik nebus užmigusios—sakydadavo, — visame šiame sąmyšyje kuriam nors iš kambarių... Gal ir taip—sau pagalvodavau, —tačiau tai mažai tikėtina. Staiga prie manęs prisiartino kaukė. —Ar tai tu?— paklausė paslaptingai. —Tai aš— atsakiau visiškai nemeluodamas. —Sutikau domino-kaukę; bet šįvakar neįmanoma; čia yra Pakita, be to, vyras užsispyrė ateiti; velnias žino, iš kur jis gavo bilietus. Kaip gaila! Ir dar tokia puiki proga! Mes tave matėme, bet kadangi ji pati neišdrįso tavęs užkalbinti, mane pasiuntė perduoti, kad rytoj būtinai pasimatysite Sartene...Ieškok raudonos domino-kaukės su baltomis juostomis... —Aišku. —Būsi? —Atvyksiu. —O kur tavo žmona?— kreipėsi į keistąjį subjektą, kurio aprangą dengė daugybė ragučių, o ant juodosios domino-kaukės rankos kabojo kita tokia pati kaukė. —Šiuo metu jau miega; nors ir stengiausiausi, bet neperkalbėjau jos ateiti; didesnės linksmybių priešės nerasi. —Tokiu atveju, gali šiek tiek atsipūsti; ketini čia būti visą naktį? —Ne, iki keturių. —Teisingai darai. Tai tardama kaukė atsitraukė nuo ragučių ir aš nugirdau šias kelias sakinių nuotrupas: —Nieko neįtarė. —Bet tai neįmanoma! Juk išėjau po jo net valanda vėliau... —Sakė ketvirtą? —Taip. —Turime laiko. O kaip su tarnaite? —Nėra dėk ko rūpintis, kadangi... Oro šūsnis nutraukė mano smalsumo siūlą; kiti pokalbio žodžiai susiliejo su besikartojančiais balsais: iš kur mane pažįsti? aš tave pažįstu ir taip toliau ir tt. Neatrodė, kad manoji žvaigždė šįvakar man būtų atnešusi tokią pačią kaip ir kitiems meilužiams domino-kaukę, visgi, jaučiausi daug laimingesnė nei Kevedo, kuris tą naktį tikėjosi didesnės sėkmės. —Pss! pss! Pagaliau tave suradau— į mane kreipėsi kita laiba kaukėta būtybė, imdama mane už rankos ir kartu švelniai kalbėdama pasiteisinusių vilčių sujaudintu balsu. Ar ilgai manęs ieškojai? —Ne, priešingai, nesitikėjau čia tavęs sutikti. |